Kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą
Dirbtinio kvėpavimo, kaip ir įprasto natūralaus kvėpavimo, tikslas – užtikrinti dujų mainus organizme, t.y. aukos kraujas prisotinamas deguonimi ir pašalinamas iš kraujo anglies dvideginis. Be to, dirbtinis kvėpavimas, refleksiškai veikiantis smegenų kvėpavimo centrą, taip prisideda prie spontaniško aukos kvėpavimo atkūrimo.
Plaučiuose vyksta dujų apykaita, į juos patekęs oras užpildo daugybę plaučių burbuliukų, vadinamųjų alveolių, į kurių sieneles teka kraujas, prisotintas anglies dvideginio. Alveolių sienelės labai plonos, o bendras jų plotas pas žmogų siekia vidutiniškai 90 m2. Per šias sieneles vyksta dujų mainai, tai yra, deguonis iš oro patenka į kraują, o anglies dioksidas – iš kraujo į orą.
Deguonies prisotintas kraujas iš širdies siunčiamas į visus organus, audinius ir ląsteles, todėl juose tęsiasi normalūs oksidacijos procesai, tai yra normali gyvenimo veikla.
Poveikis smegenų kvėpavimo centrui atsiranda dėl įeinančio oro mechaninio plaučių nervų galūnių dirginimo. Gauti nerviniai impulsai patenka į smegenų centrą, atsakingą už plaučių kvėpavimo judesius, stimuliuoja jų normalią veiklą, tai yra gebėjimą siųsti impulsus į plaučių raumenis, kaip ir sveikame kūne.
Yra daug įvairių dirbtinio kvėpavimo būdų. Visi jie yra suskirstyti į dvi grupes: techninę ir rankinę. Rankiniai metodai yra daug mažiau veiksmingi ir nepalyginamai daug darbo reikalaujantys nei aparatiniai. Tačiau jie turi svarbų pranašumą, kad juos galima atlikti be jokių pritaikymų ir įrankių, tai yra iškart po to, kai nukentėjusiajam pasireiškia kvėpavimo sutrikimai.
Tarp daugybės esamų rankinių metodų veiksmingiausias yra dirbtinio kvėpavimo iš burnos į burną metodas. Ją sudaro globėjas, pučiantis orą iš savo plaučių į aukos plaučius per burną arba nosį.
Metodo „iš lūpų į lūpas“ pranašumai yra, kaip rodo praktika, jis yra efektyvesnis nei kiti rankiniai metodai. Suaugusio žmogaus į plaučius pučiamo oro tūris siekia 1000–1500 ml, tai yra kelis kartus daugiau nei naudojant kitus rankinius metodus, ir visiškai pakanka dirbtiniam kvėpavimui. Šis metodas yra labai paprastas ir jį per trumpą laiką gali įvaldyti visi, taip pat ir neturintys medicininio išsilavinimo. Taikant šį metodą aukos organų pažeidimo rizika pašalinama. Šis dirbtinio kvėpavimo būdas leidžia tiesiog kontroliuoti oro srautą į aukos plaučius – išplečiant krūtinę. Tai daug mažiau vargina.
„Iš burnos į burną“ metodo trūkumas yra tai, kad jis gali sukelti abipusę infekciją (užsiteršimą) ir pasibjaurėjimo jausmą globėjui.Šiuo atžvilgiu oras pučiamas per marlę, nosinę ir kitus palaidus audinius, taip pat per specialus vamzdis:
Pasiruošimas dirbtiniam kvėpavimui
Prieš pradėdami dirbtinį kvėpavimą, turite greitai atlikti šias operacijas:
a) atlaisvinti nukentėjusįjį nuo kvėpavimą varžančių drabužių – atsegti apykaklę, atrišti kaklaraištį, atsegti kelnių diržą ir pan. NS,
b) padėkite nukentėjusįjį ant nugaros ant horizontalaus paviršiaus – stalo ar grindų,
c) Nuimkite nukentėjusiojo galvą kiek įmanoma atgal, vienos rankos delną padėkite po pakaušiu, o kita spauskite kaktą, kol aukos smakras atsidurs vienoje linijoje su kaklu. Šioje galvos padėtyje liežuvis nutolsta nuo įėjimo į gerklas, taip užtikrinant laisvą oro patekimą į plaučius, burna dažniausiai atsidaro. Norėdami išlaikyti pasiektą galvos padėtį po pečių ašmenimis, padėkite susuktų drabužių ritinį,
d) apžiūrėti burnos ertmę pirštais ir, jei joje randamas pašalinis turinys (kraujas, gleivės ir kt.), jį pašalinti, kartu išimant ir protezus, jei tokių yra. Norint pašalinti gleives ir kraują, nukentėjusiojo galva ir pečiai turi būti pasukti į šoną (galite pakišti kelį po nukentėjusiojo pečiais), o tada, naudojant nosinę arba marškinių kraštelį, apvyniotą aplink rodomąjį pirštą, išvalyti burną. ir ryklės . Tada reikia grąžinti galvą į pradinę padėtį ir kiek įmanoma išmesti, kaip nurodyta aukščiau.
Atlikti dirbtinį kvėpavimą
Pasibaigus parengiamosioms operacijoms, globėjas giliai įkvėpė, o paskui stipriai iškvėpė nukentėjusiajam į burną. Tuo pačiu metu jis turėtų burna uždengti visą aukos burną ir skruostu ar pirštais suspausti nosį. Tada globėjas atsilošia, išlaisvina aukos burną ir nosį ir vėl įkvepia. Šiuo laikotarpiu nukentėjusiojo krūtinė nuleidžiama žemyn ir atsiranda pasyvus iškvėpimas.
Mažiems vaikams orą galima pūsti į burną ir nosį vienu metu, globėjui burna uždengiant nukentėjusiojo burną ir nosį.
Oro srauto į aukos plaučius kontrolė pasiekiama plečiant krūtinę su kiekvienu įkvėpimu. Jei išpūtus orą nukentėjusiojo krūtinė neišsiplečia, tai rodo kvėpavimo takų obstrukciją. Tokiu atveju reikia pastumti apatinį nukentėjusiojo žandikaulį į priekį, tam globėjas turėtų užkišti po keturis kiekvienos rankos pirštus už apatinio žandikaulio kampų ir, atsiremdamas nykščiais į jo kraštą, pastumti apatinį žandikaulį į priekį taip, kad. kad apatiniai dantys yra prieš pirmiau minėtus.
Geriausias aukos kvėpavimo takų praeinamumas užtikrinamas trimis sąlygomis: maksimaliai lenkiant galvą atgal, pravėrus burną, stumiant apatinį žandikaulį į priekį.
Kartais neįmanoma atidaryti nukentėjusiojo burnos dėl konvulsinio žandikaulių suspaudimo. Tokiu atveju dirbtinis kvėpavimas turėtų būti atliekamas „burna į nosį“ metodu, užveriant nukentėjusiojo burną, pučiant orą į nosį.
Atliekant dirbtinį kvėpavimą, suaugęs žmogus turėtų staigiai išsipūsti 10-12 kartų per minutę (t.y. po 5-6 s), o vaikui 15-18 kartų (t.y. po 3-4 s).Be to, kadangi vaiko plaučių talpa mažesnė, išpūtimas turi būti nepilnas ir ne toks staigus.
Kai nukentėjusiajam atsiranda pirmieji silpni įkvėpimai, dirbtinis kvėpavimas turi būti nukreiptas į spontaniško kvėpavimo pradžią. Dirbtinis kvėpavimas turi būti atliekamas tol, kol atkuriamas gilus ritmingas spontaniškas kvėpavimas.
Širdies masažas
Teikiant pagalbą sužalotam asmeniui, atliekamas vadinamasis netiesioginis arba išorinis širdies masažas – ritminis spaudimas ant krūtinės, tai yra priekinės nukentėjusiojo krūtinės ląstos sienelės. Dėl to širdis susitraukia tarp krūtinkaulio ir stuburo ir iš savo ertmių išstumia kraują. Kai slėgis sustoja, krūtinė ir širdis išsitiesina, o širdis prisipildo krauju iš venų. Žmogui, esančiam klinikinės mirties būsenoje, krūtinės ląsta, praradus raumenų įtampą, spaudžiant lengvai pasislenka (susispaudžia), suteikdama reikiamą širdies suspaudimą.
Širdies masažo tikslas – dirbtinai palaikyti kraujotaką nukentėjusiojo organizme ir atkurti normalius natūralius širdies susitraukimus.
Cirkuliacija, tai yra kraujo judėjimas per kraujagyslių sistemą, yra būtinas, kad kraujas aprūpintų deguonimi į visus kūno organus ir audinius. Todėl kraujas turi būti praturtintas deguonimi, o tai pasiekiama dirbtiniu kvėpavimu. Todėl dirbtinis kvėpavimas turėtų būti atliekamas kartu su širdies masažu.
Normalių natūralių širdies susitraukimų atstatymas, t.y. jo savarankiškas darbas masažo metu atsiranda dėl mechaninio širdies raumens (miokardo) stimuliavimo.
Kraujo spaudimas arterijose dėl krūtinės ląstos suspaudimo pasiekia gana aukštą vertę - 10-13 kPa (80-100 mm Hg) ir yra pakankamas kraujo pritekėjimui į visus aukos kūno organus ir audinius. Tai išlaiko kūną gyvą, kol atliekamas CPR (ir CPR).
Pasiruošimas širdies masažui yra kartu ir pasiruošimas dirbtiniam kvėpavimui, nes širdies masažas turi būti atliekamas kartu su dirbtiniu kvėpavimu.
Masažui atlikti būtina nukentėjusįjį paguldyti ant nugaros ant kieto paviršiaus (suoliuko, grindų arba kraštutiniu atveju po nugara padėti lentą). Taip pat būtina apnuoginti jo krūtinę, atsegti kvėpavimą varžančius drabužius.
Atlikdamas širdies masažą, asistentas atsistoja ant abiejų nukentėjusiojo pusių ir užima tokią padėtį, kurioje galima daugiau ar mažiau virš jo pasilenkti.
Patyręs spaudimo tašką (jis turi būti maždaug dviem pirštais virš minkštojo krūtinkaulio galo), globėjas turi uždėti apatinį vienos rankos delną ant jo, o kitą ranką uždėti ant viršutinės rankos stačiu kampu ir paspausti aukos krūtinę, šiek tiek padedant šiam viso kūno pakreipimui.
Slaugytojo dilbiai ir žastikaulis turi būti visiškai ištiesti. Abiejų rankų pirštai turi būti sutraukti ir neliesti aukos krūtinės. Spaudimas turi būti atliekamas greitai, kad apatinė krūtinkaulio dalis nustumtų žemyn 3 — 4, o antsvorį turintiems žmonėms 5 — 6 cm Spaudimo jėga turėtų būti sutelkta į apatinę krūtinkaulio dalį, kuri yra daugiau mobilusis.Reikėtų vengti spaudimo viršutinei krūtinkaulio daliai, taip pat apatinių šonkaulių kraštams, nes tai gali sukelti jų lūžimą. Jūs negalite spausti žemiau krūtinės krašto (ant minkštųjų audinių), nes galite pažeisti čia esančius organus, daugiausia kepenis.
Spaudimas (slėgis) krūtinkauliui turi būti kartojamas maždaug 1 kartą per sekundę arba dažniau, kad būtų užtikrinta pakankama kraujotaka. Po greito stūmimo rankų padėtis neturėtų keistis apie 0,5 s. Po to reikia šiek tiek atsistoti ir atpalaiduoti rankas, neatplėšiant jų nuo krūtinkaulio.
Vaikams masažas atliekamas tik viena ranka, paspaudus 2 kartus per sekundę.
Norint praturtinti nukentėjusiojo kraują deguonimi, kartu su širdies masažu būtina atlikti dirbtinį kvėpavimą burna į burną (arba burna į nosį) metodu.
Jei yra du pagalbiniai asmenys, vienas turi daryti dirbtinį kvėpavimą, o kitas – širdies masažą. Kiekvienam iš jų dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą rekomenduojama atlikti iš eilės, keičiant kas 5–10 minučių. Nejudant (o tai gali reikšti nepakankamą pučiamo oro kiekį), pagalbą reikia teikti kita tvarka, po dviejų gilių smūgių padaryti 15 spaudimų. Įkvėpdami turite būti atsargūs ir nespausti krūtinkaulio.
Jei globėjas neturi asistento ir atlieka tik dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą, būtina kaitalioti šias operacijas tokia tvarka: po dviejų gilių smūgių į nukentėjusiojo burną ar nosį asistentas 15 kartų paspaudžia krūtinę, tada vėl daro du gilius glostymus ir pakartoja 15 paspaudimų, kad masažuotų širdį ir pan.
Išorinio širdies masažo veiksmingumas daugiausia pasireiškia tuo, kad kiekvieną kartą spaudžiant miego arterijos krūtinkaulį aiškiai jaučiamas pulsas. pirštais šonuose, švelniai palpuokite kaklo paviršių, kol bus nustatyta miego arterija.
Kiti masažo veiksmingumo požymiai yra vyzdžių susiaurėjimas, spontaniško nukentėjusiojo kvėpavimo atsiradimas, odos ir matomų gleivinių cianozės sumažėjimas.
Masažo efektyvumo kontrolę atlieka dirbtinį kvėpavimą atliekantis asmuo. Masažo efektyvumui padidinti, atliekant išorinį širdies masažą, nukentėjusiojo kojas rekomenduojama pakelti (0,5 m). Tokia kojų padėtis skatina geresnį kraujo tekėjimą į širdį iš apatinės kūno dalies venų.
Dirbtinis kvėpavimas ir išorinis širdies masažas turi būti atliekami tol, kol atsistato spontaniškas kvėpavimas ir širdies veikla arba prieš perduodant nukentėjusįjį medicinos personalui.
Aukos širdies veiklos atsigavimas vertinamas pagal jo paties išvaizdą, nepalaikomą masažu, reguliarų pulsą. Pulsui patikrinti masažas pertraukiamas kas 2 minutes 2-3 sekundėms. Pulso išsaugojimas poilsio metu rodo savarankiško širdies darbo atsigavimą.
Jei poilsio metu nėra pulso, masažą reikia nedelsiant atnaujinti. Ilgalaikis pulso nebuvimas, kai atsiranda kitų kūno atgaivinimo požymių (spontaniškas kvėpavimas, vyzdžių susitraukimas, nukentėjusiojo bandymas judinti rankas ir kojas ir kt.) yra širdies virpėjimo požymis.Tokiu atveju būtina toliau teikti pagalbą nukentėjusiajam, kol atvyks gydytojas arba kol nukentėjusysis bus pristatytas į ligoninę, kur bus atlikta širdies defibriliacija. Kelyje dirbtinis kvėpavimas ir širdies masažas turi būti atliekami nuolat, kol pacientas bus perduotas medicinos personalui.
Rengiant straipsnį buvo panaudotos medžiagos iš P. A. Dolino knygos „Elektros instaliacijos elektros saugos pagrindai“.