Kodėl elektroninės atliekos yra problema

Elektronikos atliekos („Elektronikos laužas“, „Elektros ir elektroninės įrangos atliekos“, EEĮ atliekos) – tai atliekos, susidedančios iš pasenusios arba nereikalingos elektros ir elektroninės įrangos. E-atliekoms priskiriama stambi buitinė technika, buitinė elektros technika, kompiuterinė technika, telekomunikacijų, audiovizualinė, apšvietimo ir medicinos įranga, elektroniniai žaislai vaikams, elektriniai ir elektroniniai įrankiai, automatai, jutikliai, matavimo prietaisai ir kt.

Susirūpinimą kelia tiek pasenusi elektros, tiek elektroninė įranga, nes daugelis jų komponentų yra toksiški ir biologiškai neskaidomi, todėl elektroninės atliekos yra atskiriamos nuo buitinių ir mišrių atliekų, galioja skirtingos surinkimo, naudojimo ir šalinimo taisyklės.

Elektros atliekų negalima išmesti kartu su kitomis atliekomis, nes jose yra daug kenksmingų ir toksiškų medžiagų. Elektroninių atliekų apdorojimą ir panaudojimą reglamentuoja nacionalinės taisyklės ir reglamentai.

Dėl taršos problemos sudėtingumo ir labai išaugusio elektronikos gamybos, vartojimo ir vėlesnio utilizavimo, atsirado būtinybė parengti specifinius įstatymus, kurie šiuo metu galioja įvairiose pasaulio vietose.

JT Global E-Waste Monitor 2020 duomenimis, 2019 m. pasaulyje susidarė rekordinis 53,6 mln. metrinių tonų (Mt) elektroninių atliekų, ty 21% daugiau nei per penkerius metus. Naujojoje ataskaitoje taip pat prognozuojama, kad iki 2030 m. pasaulyje elektroninių atliekų kiekis pasieks 74 mln.

Dėl to elektroninės atliekos yra sparčiausiai augantis buitinių atliekų srautas pasaulyje, kurį pirmiausia lemia didesnis elektros ir elektroninės įrangos suvartojimas, trumpesnis gyvavimo ciklas ir mažiau remonto galimybių.

Seni kompiuteriai yra tipiškas elektroninių atliekų pavyzdys

2019 metais buvo surinkta ir perdirbta tik 17,4% elektroninių atliekų. Tai reiškia, kad auksas, sidabras, varis, platina ir kitos brangios regeneravimo medžiagos, kurios konservatyviai vertinamos 57 mlrd. JAV dolerių, o tai viršija daugumos šalių bendrąjį vidaus produktą, buvo palaidoti arba sudeginti. Iš esmės, užuot rinkę juos perdirbimui ir pakartotiniam naudojimui.

Remiantis ataskaita, 2019 m. daugiausia elektroninių atliekų susidarė Azijoje – apie 24,9 mln. tonų, po to seka Amerika (13,1 mln. tonų) ir Europa (12 mln. tonų), Afrika ir Okeanija. t atitinkamai 2,9 mln. t ir 0,7 mln.

Yra didelių sąvartynų, kuriuose Vakarų šalys išmeta savo elektronines atliekas.Didžiausias tokio tipo sąvartynas yra Kinijoje, būtent Guiyu mieste, apie kurį informaciją patvirtino pati Kinijos vyriausybė. Maždaug 150 000 žmonių dirba mieste, kad perdirbtų atliekas, kurios daugiausia atkeliauja iš JAV, Kanados, Japonijos ir Pietų Korėjos.

JT skaičiuoja, kad 80% pasaulyje susidarančių technologinių atliekų eksportuojama į trečiojo pasaulio šalis, kuriose nėra reglamentų.

Kitame milžiniškame elektroninių atliekų sąvartyne, esančiame Ganoje, Afrikoje, dirba apie 30 tūkst. Šis sąvartynas kasmet atneša šaliai nuo 105 iki 268 milijonų dolerių. Gana kasmet importuoja apie 215 000 tonų elektroninių atliekų.

Taršos mėginiai, paimti iš šio sąvartyno teritorijoje esančių dirvožemių, rodo labai didelį sunkiųjų metalų, tokių kaip švinas, varis ar gyvsidabris, kiekį.

Kitas pavojus – labai paplitusi praktika deginti prietaisus ir įrangą, siekiant pašalinti plastiką ir greičiau pasiekti juose esančius metalus, tokius kaip varis ar aliuminis. Susidarę dūmai yra labai toksiški.

Elektroninėse atliekose yra daug kenksmingų ir toksiškų medžiagų, kurios, palikusios sugadintą įrangą: šaldytuvą, skalbimo mašiną, kompiuterį, bateriją, liuminescencinę lempą ar kitą elektroninį prietaisą, lengvai prasiskverbia į dirvą, gruntinius vandenis ir orą. Šios kenksmingos medžiagos teršia aplinką, kelia pavojų žmonių ir gyvūnų sveikatai.

• Gyvsidabris randamas fluorescencinėse lempose. Tai labai kenksmingas metalas, kurį nurijus pažeidžiami inkstai, sutrinka regėjimas, klausa, kalbos ir judesių koordinacija, deformuojasi kaulai, gali atsirasti neoplazmų.
• Švinas naudojamas elektronikoje kaip elektronų pluošto vamzdžių lydmetalių ir stiklo komponentas.Jis turi toksiškų ir kancerogeninių savybių. Susigėręs į organizmą pirmiausia į kraują patenka kepenyse, plaučiuose, širdyje ir inkstuose, vėliau metalas kaupiasi odoje ir raumenyse. Galiausiai jis kaupiasi kauliniame audinyje ir sunaikina kaulų čiulpus.
• Bromo junginiai naudojami kompiuteriuose. Prasiskverbę į aplinką, jie sukelia reprodukcinės sistemos ligas ir neurologines problemas žmonėms ir gyvūnams.
• Baris yra metalinis elementas, naudojamas žvakėse, liuminescencinėse lempose ir balastuose. Gryna forma jis yra labai nestabilus; susilietus su oru susidaro nuodingi oksidai. Trumpalaikis bario poveikis gali sukelti smegenų patinimą, raumenų silpnumą ir pažeisti širdį, kepenis ir blužnį. Tyrimai su gyvūnais parodė padidėjusį kraujospūdį ir širdies pokyčius.
• Chromas naudojamas metalinėms dalims padengti, siekiant apsaugoti jas nuo korozijos. Elementas taip pat yra katodinių spindulių vamzdžių fosfore. Apsinuodijimas chromu pasireiškia širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų ligomis, odos ligomis ir alergijomis. Dauguma chromo junginių dirgina akis, odą ir gleivines. Lėtinis chromo junginių poveikis gali sukelti nuolatinį akių pažeidimą, jei nebus tinkamai gydomas. Chromas taip pat gali pažeisti DNR.
• Kadmis randamas elektros prietaisų baterijose. Sutrinka inkstų funkcija, reprodukcinė funkcija, sukelia hipertenziją, sukelia navikinių pakitimų, sutrinka kalcio apykaita, sukelia skeleto deformaciją.
• Didelės koncentracijos į organizmą patekęs nikelis pažeidžia gleivines, mažina magnio ir cinko kiekį kepenyse, sukelia kaulų čiulpų pakitimų ir gali prisidėti prie navikinių pakitimų.
• PCB (polichlorinti bifenilai) atlieka aušinimo, tepimo ir izoliavimo funkcijas elektroniniuose prietaisuose. Patekęs į organizmą, jis lieka riebaliniame audinyje, be kita ko, sukelia kepenų pažeidimus, reprodukcinės sistemos anomalijas, susilpnėjusį imunitetą, neurologinius ir hormoninius sutrikimus.
• Polivinilchloridas (PVC) yra dažniausiai naudojamas plastikas elektronikoje ir buitiniuose prietaisuose, buities reikmenyse, vamzdžiuose ir kt. PVC pavojingas, nes jame yra iki 56% chloro, kurį deginant susidaro didelis kiekis dujinio vandenilio chlorido, kuris kartu su vandeniu sudaro druskos rūgštį, ši rūgštis pavojinga, nes įkvėpus sukelia kvėpavimo sutrikimus.
• Brominti antipirenai (BFR) – 3 pagrindiniai elektroniniuose prietaisuose naudojamų antipirenų tipai yra polibromintas bifenilas (PBB), polibromintas difenilo eteris (PBDE) ir tetrabromobisfenolis-A (TBBPA). Antipirenai daro medžiagas, ypač plastiką ir tekstilę, atsparesnes ugniai. Jie yra dulkių pavidalo ir yra ore dėl migracijos ir išgaravimo iš plastiko. Degant halogenintoms medžiagoms ir spausdintinėms plokštėms net esant žemai temperatūrai susidaro toksiški garai, įskaitant dioksinus, kurie gali sukelti rimtą hormonų pusiausvyros sutrikimą. Didieji elektronikos gamintojai jau pradėjo palaipsniui atsisakyti bromintų antipirenų dėl jų toksiškumo.
• R-12 arba freonas yra sintetinės dujos, randamos oro kondicionieriuose ir šaldytuvuose, kur jos atlieka vėsinimo funkciją. Tai ypač kenkia ozono sluoksniui. Nuo 1998 m. jis negali būti naudojamas elektros prietaisuose, tačiau vis dar yra senesnio tipo įrenginiuose.
• Asbestas naudojamas elektros ir elektroniniuose prietaisuose, taip pat dėl ​​jo izoliacinių savybių. Tačiau tai yra daugelio sunkių ligų, tokių kaip asbestozė ir plaučių vėžys, priežastis.

Kai kurie galimi sprendimai:

• Išmeskite komponentus, kurių negalima taisyti. Yra įmonių, kurios šiuos įrenginius surenka ir perdirba nemokamai nenaudojamos įrangos savininkams.
• Skatinti mažinti pavojingų medžiagų naudojimą tam tikruose elektroniniuose gaminiuose, parduodamuose kiekvienoje šalyje.
• Gamintojo atsakomybės išplėtimas, po to, kai jį panaudojo vartotojai, patys gamintojai priima gaminį, tai skatina tobulinti dizainą, kad jį būtų galima lengviau perdirbti ir naudoti.
• Kai kuriose šalyse atsižvelgiama į visą gaminio gyvavimo ciklą. Žmonėms, kurie po naudojimo nesielgia atsakingai, gresia bauda.
• Kai kurie gaminiai netgi turi lentą, skirtą pašalinti maksimalų šių medžiagų poveikį. Pačios įmonės turėtų turėti savo produktų perdirbimo sistemą, kad visa planeta galėtų gauti naudos.

„Elektronikos laužas“ arba EEĮ atliekos (elektros ir elektroninės įrangos atliekos) paprastai gali būti laikomos pavojingomis atliekomis. Daugumoje pasaulio šalių šias atliekas turi vežti įgalioti pavojingų atliekų vežėjai, o ne į įprastinius sąvartynus.

Šių atliekų gabenimas ar tiesioginis pristatymas į neleistinus sąvartynus, taip pat šių atliekų priėmimas be legalių dokumentų baudžiamas griežtomis baudomis.

Elektronikos perdirbimas laikomas aplinkai nekenksmingu procesu, nes jis neleidžia pavojingoms atliekoms, įskaitant sunkiuosius metalus ir kancerogenus, patekti į atmosferą, sąvartynus ar vandens kelius.