Skaitmeninis osciloskopas: pagrindinių funkcijų apžvalga
XXI amžius – mokslo ir technikos pažangos metas, industrinės visuomenės virsmo postindustrine metas. Šiuolaikinės gamybos technologijos apima visų rūšių elektroninės įrangos naudojimą, todėl galima įsigyti įvairių rūšių įrankių. Sunku pervertinti matavimo prietaisų vaidmenį bet kurios gamybos technologinėje grandinėje, kurios viena pagrindinių funkcijų yra signalizuoti apie vykstančių technologinių procesų parametrus.
Osciloskopas yra vienas iš labiausiai paplitusių matavimo ir matavimo prietaisų, plačiai pradėtas naudoti 1947 m. moksliniuose tyrimuose ir gamyboje kaip analoginis instrumentas naudojant elektronų pluošto vamzdį. Nuo 1980 metų prasidėjo nauja osciloskopų kūrimo era – skaitmeninis osciloskopas, turintis nemažai pranašumų prieš tradicinį analoginį osciloskopą, nors nemažai šiuolaikinių patobulinimų žymiai pagerina jų veikimą.
Skaitmeninis osciloskopas, lyginant su pirmtaku, turi daugiau galimybių, iš kurių viena yra saugojimas, t.y. gauta informacija rodoma ekrane ir išsaugoma failų pavidalu. Skaitmeninio osciloskopo kibernetinė schema yra tokia: įvesties daliklis – normalizuojantis stiprintuvas – analoginis-skaitmeninis keitiklis – atminties blokas – valdymo įtaisas – rodymo įrenginys (dažniausiai skystųjų kristalų skydelis).
Skaitmeninė veikimo technologija leidžia įvairiais darbo režimais naudoti skaitmeninį osciloskopą, kurį leidžia sumontuoti valdymo įrenginys. Spalvotas ekranas leidžia pažymėti skirtingų kanalų signalus spalvotai, o spalvotos etiketės leidžia daug lengviau analizuoti gaunamą informaciją. Naudodamiesi meniu galite gauti bet kokią papildomą informaciją ir atlikti manipuliacijas (pasirinkimas, išsaugojimas, mastelio keitimas, sinchronizavimas, signalų tempimas laike ar amplitudėje). Šiuolaikiniai skaitmeniniai osciloskopai yra suderinami su kompiuterio veikimu, todėl ekrane rodomą informaciją su tyrimų rezultatais galima išsaugoti kompiuterio atmintyje arba išvesti tiesiai į spausdintuvą.
