Elektros oro linijų priežiūra

Elektros oro linijų (OHL) priežiūra apima apžiūras (įvairių tipų), profilaktinius patikrinimus ir matavimus bei smulkių pažeidimų šalinimą.

Oro linijų patikrinimai skirstomi į periodinius ir neeilinius. Savo ruožtu periodinės apžiūros skirstomos į dienines, naktines, važiavimo ir kontrolines.

Kasdienės apžiūros (pagrindinė tyrimų rūšis) atliekamos kartą per mėnesį. Kuriame vizualiai patikrinta per žiūronus apžiūrima oro linijų elementų būklė, oro linijų elementai. Naktinės apžiūros atliekamos elektros jungčių ir gatvių apšvietimo būklei patikrinti.

Važiavimo apžiūrų metu atjungiama ir įžeminama oro linija, tikrinamas izoliatorių ir jungiamųjų detalių tvirtinimas, laidų būklė, laidų įtempimas ir kt. Esant poreikiui numatomi naktiniai ir jojimo patikrinimai.

Atskirų linijos ruožų kontrolinius patikrinimus inžinerinis techninis personalas atlieka kartą per metus, siekdamas patikrinti elektrikų darbo kokybę, įvertinti trasos būklę ir įgyvendinti avarines priemones.

Neeiliniai patikrinimai atliekami po avarijų, audrų, nuošliaužų, didelių šalčių (žemiau 40°C) ir kitų stichinių nelaimių.

Elektros oro linijų priežiūros metu atliekamų darbų sąrašas apima:

• trasos būklės tikrinimas (svetimkūnių ir atsitiktinių konstrukcijų buvimas po laidais, tako gaisrinė būklė, atramų nuokrypis, elementų iškrypimas ir kt.);

• laidų būklės įvertinimas (atskirų laidų lūžių ir tirpimo buvimas, pertekliaus buvimas, įdubimo dydis ir kt.);

• atramų ir stelažų tikrinimas (atramų būklė, plakatų buvimas, įžeminimo vientisumas);

• izoliatorių, perjungimo įrangos, šlaitų kabelių įvorių, ribotuvų būklės stebėjimas.

Oro linijų būklės patikrinimas

Tikrindamas oro linijos trasą, patikrina elektrikas saugumo zona, klirensas, pertraukos.

Apsaugos zona L nustatoma tiesiomis linijomis 1 (1 pav.), atstumu nuo galinių laidų išsikišimo 2 atstumu 1, kuris priklauso nuo nominalios oro linijos įtampos vertės (orinėms linijoms). iki 20 kV imtinai , 1 = 10 m ).

Ryžiai. 1. Apsaugos zona

Kalnai rikiuojasi, kai linija eina per miškus ir žaliąsias erdves. Šiuo atveju pievos plotis (2 pav.) C = A + 6m ties h4m, kur C – normalizuotas pievos plotis, A – atstumas tarp galinių laidų, h – medžių aukštis.

Ryžiai. 2. Pievos pločio nustatymas

Parkuose ir draustiniuose leidžiama mažinti pievos plotį, o soduose, kurių medžių aukštis iki 4 m, pievos valymas neprivalomas.

Atstumas nustatomas pagal horizontalų atstumą nuo linijos galinių laidininkų, esant didžiausiam jų nuokrypiui, iki artimiausių išsikišusių pastato ar statinio dalių. Oro linijoms iki 20 kV tarpas turi būti ne mažesnis kaip 2 m.

Apsaugos zonoje draudžiama dėti šieną ir šiaudus, medieną ir kitas degias medžiagas, nes užsidegus gali įvykti žemės gedimas. Šalia laidų ir atramų draudžiami kasimo darbai, tiesti komunikacijas, kelius ir kt.

Pravažiuojant oro linijas su medinėmis atramomis tose vietose, kur galimi žemės gaisrai, aplink kiekvieną atramą 2 m spinduliu, gruntas turi būti nuvalytas nuo žolės ir krūmų arba naudoti gelžbetoninius tvirtinimo elementus.

Oro linijų eksploatavimo praktika rodo, kad dažnai nelaimingų atsitikimų priežastimi tampa linijų apsaugos taisyklių pažeidimai ir netinkami gyventojų veiksmai (svetimybių mėtymas ant laidų, lipimas ant atramų, aitvarų paleidimas, ilgų stulpų naudojimas). apsaugos zona ir kt.). Avarinės situacijos taip pat gali susidaryti, kai už kelių ribų po elektros linijomis pravažiuoja mobilieji kranai, kėlimo platformos ir kita įranga, kurios aukštis viršija 4,5 m.

Atliekant darbus prie oro linijų mechanizmų pagalba, atstumas nuo jų ištraukiamų dalių iki laidų turi būti ne mažesnis kaip 1,5 m.. Kertant kelią su oro linijomis iš abiejų pusių įrengiami įspėjamieji ženklai, nurodantys leistiną aukštį vežti su kroviniu.

Tinklą eksploatuojančios organizacijos vadovybė turi atlikti aiškinamąjį darbą su gamybos personalu apie darbo prie oro linijų ypatumus, taip pat tarp gyventojų apie linijų apsaugos taisyklių pažeidimų neleistinumą.

Atramų padėties patikrinimas

Tikrinant oro linijos trasą, stebimas atramų nuokrypio laipsnis virš leistinų normų nuo vertikalios padėties, išilgai linijos ir išilgai linijos. Nukrypimo priežastys gali būti grunto nusėdimas prie atramos pagrindo, netinkamas montavimas, prastas tvirtinimas dalių sujungimo vietose, spaustuvų atsipalaidavimas ir kt. Atramos nuolydis sukelia papildomą įtampą dėl savo svorio pavojingose ​​žemės vietose ir gali pažeisti mechaninį stiprumą.

Atramos vertikalių dalių nuokrypis nuo normalios padėties tikrinamas svambalu (3 pav.) arba geodezinių įrankių pagalba. Horizontalių dalių padėties pasikeitimas tikrinamas akimi (4 pav.) arba teodolito pagalba.

Ryžiai. 3. Atramų padėties nustatymas

Ryžiai. 4. Kryžminio galvutės padėties nustatymas

Nustatant svambalo nuolydį, reikia atsitraukti nuo atramos tokiu atstumu, kad svambalas išsikištų atramos viršuje. Stebėdami žemės paviršiaus svambalo liniją, jie pastebi objektą. Išmatavus atstumą nuo jo iki atramos pagrindo ašies, nustatomas nuolydžio dydis. Tikslesni matavimo rezultatai gaunami naudojant specialius geodezinius įrankius.

Atramų būklės patikrinimas

Apžiūrint gelžbetonines atramas, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas matomų defektų nustatymui. Tokie defektai apima blogą armatūros sukibimą su betonu, vienpusį armatūros narvelio poslinkį guolio veleno ašies atžvilgiu.

Bet kokiu atveju apsauginės betoninės sienelės storis turi būti ne mažesnis kaip 10 mm. Įtrūkimai tikrinami ypač kruopščiai, nes tolesnio eksploatavimo metu jie sukelia armatūros koroziją ir betono sunaikinimą, daugiausia požeminio vandens lygyje. Gelžbetoninėms atramoms leistini ne daugiau kaip 6 žiediniai įtrūkimai vienam metrui, kurių plotis iki 0,2 mm.

Reikėtų nepamiršti, kad gelžbetoninių atramų ritinys išilgai linijos prisideda prie įtrūkimų padidėjimo, nes dėl didelio atramos svorio padidėja jos pertempimo tikimybė. Taip pat svarbus tinkamas stovyklavimo laikas.

Dėl blogo pamato duobės užpildymo ir sutankinimo atrama nuriedės ir gali sulūžti. Todėl pirmaisiais ir antraisiais metais po eksploatacijos pradžios ypač kruopščiai tikrinamos atramos ir jos laiku pataisomos.

Gelžbetoninių atramų mechaniniai pažeidimai galimi netinkamai organizuojant montavimo ir restauravimo darbus, taip pat atsitiktinai susidūrus transporto priemonei.

Pagrindinis medinių atramų trūkumas yra puvimas… Intensyviausias medienos naikinimo procesas vyksta esant + 20 °C temperatūrai, 25–30% medienos drėgmei ir pakankamam deguonies prieinamumui. Greičiausiai sunaikinamos vietos yra tvirtinimai žemės paviršiuje, stovai galinėje dalyje ir artikuliacijos su laipteliu ir traversu vietose.

Pagrindinė kovos su medienos pažeidimu priemonė yra nešiklio medžiagos impregnavimas antiseptikais. Aptarnaujant oro linijas, periodiškai stebimas laikančiųjų dalių medienos irimo laipsnis. Tokiu atveju nustatomos irimo vietos bei išmatuojamas irimo plitimo gylis.

Esant sausam ir be šalčio orui, atrama sriegiama, kad būtų aptiktas šerdies puvinys. Aiškus ir skambantis garsas apibūdina sveiką medieną, nuobodus garsas rodo puvimo buvimą.

Tvirtinimų irimui patikrinti jie kasami iki 0,5 m gylio, puvinio kiekis nustatomas pavojingiausiose vietose — 0,2 — 0,3 m atstumu žemiau ir virš žemės paviršiaus. Matavimai atliekami gręžiant medinę atramą su taikomos jėgos fiksavimu. Atrama laikoma stipria, jei reikia didesnės nei 300 N jėgos, kad pralaužtų pirmuosius sluoksnius.

Skilimo gylis buvo nustatytas kaip trijų matavimų aritmetinis vidurkis. Pažeista vieta neturi viršyti 5 cm, kai atramos skersmuo yra 20–25 cm, 6 cm, kai skersmuo 25–30 cm, ir 8 cm, kai skersmuo didesnis nei 30 cm.

Jei įrenginio nėra, galite naudoti įprastą gimbalą. Šiuo atveju skilimo gylį lemia pjuvenų išvaizda.

Neardomiesiems atramų medienos detalių puvimo bandymams neseniai buvo naudojamas irimo determinantas. Šis prietaisas veikia ultragarsinių virpesių pasikeitimų fiksavimo, kai praeina per medieną, principu. Prietaiso indikatorius turi tris sektorius - atitinkamai žalią, geltoną, raudoną, kad būtų galima nustatyti skilimo nebuvimą, nedidelį ir stiprų skilimą.

Sveikoje medienoje vibracijos sklinda praktiškai neslopindamos, o paveiktoje dalyje vyksta dalinis virpesių sugėrimas. ID susideda iš emiterio ir imtuvo, kuris yra prispaustas prie kontroliuojamos medienos priešingoje pusėje. Puvimo determinanto pagalba galima apytiksliai nustatyti medienos būklę, ypač apsispręsti dėl pakėlimo į atramą darbui gaminti.

Baigus kontrolę, jei medyje padaryta skylė, ji uždaroma antiseptiku.

Oro linijose su medinėmis atramomis, be irimo, atramos gali užsidegti dėl nuotėkio, užteršimo ir izoliatorių defektų.

Tikrina laidus ir kabelius

Atsiradus pirmiesiems laidininko šerdies pažeidimams, padidėja kiekvienos kitos apkrova, o tai pagreitina tolesnio jų sunaikinimo procesą iki pertraukos.

Jei laidai nutrūksta daugiau nei 17% viso skerspjūvio, įrengiama remontinė įvorė arba tvarstis. Užtepus tvarsčiu tą vietą, kur nutrūkę laidai, išvengiama tolimesnio laido išvyniojimo, tačiau mechaninis stiprumas neatstatomas.

Remonto įvorė suteikia stiprumą iki 90% visos vielos stiprumo. Turėdami daug pakabinamų laidų, jie imasi jungties įrengimo.

Elektros instaliacijos taisyklės (PUE) normalizuoja atstumą tarp laidų, taip pat tarp laidų ir žemės, laidų ir kitų prietaisų bei konstrukcijų, esančių oro linijos trasos zonoje.Taigi 10 kV oro linijos atstumas nuo laidų iki žemės turi būti 6 m (sunkiai pasiekiamose vietose - 5 m), iki važiuojamosios dalies - 7 m, iki ryšių ir signalų laidų - 2 m.

Matmenys matuojami priėmimo bandymų metu, taip pat eksploatacijos metu, kai atsiranda naujų sandūrų ir konstrukcijų, keičiant atramas, izoliatorius ir jungiamąsias detales.

Svarbi funkcija, leidžianti kontroliuoti pokyčius oro linijų dydžiai, yra laido nukritimo rodyklė. Nukrypimo rodyklė suprantama kaip vertikalus atstumas nuo žemiausio vielos įlinkio taško atstumu iki sąlyginės tiesios linijos, einančios vielos pakabos aukščio lygyje.

Matmenims matuoti naudojami geodeziniai goniometriniai prietaisai, pvz., teodolitas, strypai.Darbas gali būti atliekamas esant tempimui (naudojami izoliaciniai strypai) ir su įtempimo reljefu.

Dirbdamas su autobusu vienas iš elektrikų autobuso galu paliečia oro linijos laidininką, kitas matuoja atstumą iki autobuso. Nusvirusią strėlę galima patikrinti nusitaikius. Šiuo tikslu lamelės tvirtinamos ant dviejų gretimų atramų.

Stebėtojas yra ant vienos iš atramų tokioje padėtyje, kad jo akys būtų lygiai su lazdele, antrasis bėgis juda išilgai atramos, kol žemiausias nuosmukio taškas atsiduria tiesėje, jungiančioje dvi kreipiamąsias juostas.

Nukrypimo rodyklė apibrėžiama kaip aritmetinis vidutinis atstumas nuo laidų pakabos taškų iki kiekvieno bėgio. Oro linijų matmenys turi atitikti PUE reikalavimus. Tikroji nusvirimo rodyklė neturėtų skirtis nuo konstrukcijos daugiau nei 5%.

Matuojant atsižvelgiama į aplinkos temperatūrą. Faktinės išmatuotos vertės sumažinamos iki duomenų esant temperatūrai, kuri suteikia didžiausią kritimo vertę naudojant specialias lenteles. Nerekomenduojama matuoti matmenų, kai vėjas didesnis nei 8 m/s.

Izoliatorių būklės patikrinimas

Oro linijų eksploatacinių savybių analizė rodo, kad apie 30% oro linijų pažeidimų yra susiję su izoliatorių gedimais... Gedimo priežastys yra įvairios. Palyginti dažnai izoliatoriai perkūnijos metu persidengia dėl kelių stygos elementų dielektrinio stiprumo praradimo, o dėl ledo ir dirigento šokio padidėja mechaninės jėgos. Blogas oras prisideda prie izoliatorių užteršimo. Persidengimas gali sugadinti ir net sugadinti izoliatorius.

Eksploatacijos metu dažnai ant izoliatorių atsiranda žiedinių įtrūkimų dėl netinkamo sandarinimo ir temperatūros šuolių nuo tiesioginių saulės spindulių.

Išorinės apžiūros metu patikrinama porceliano būklė, ar nėra įtrūkimų, drožlių, pažeidimų ir nešvarumų. Izoliatoriai pripažįstami sugedusiais, jei įtrūkimai, drožlės užima 25% paviršiaus, glazūra tirpsta ir dega, pastebimas nuolatinis paviršiaus užterštumas.

Sukurti pakankamai paprasti ir patikimi izoliatorių tinkamumo naudoti stebėjimo metodai.

Paprasčiausias būdas aptikti sugedusį izoliatorių – patikrinti, ar ant kiekvieno girliandos elemento yra įtampa... Naudojamas 2,5 — 3 m ilgio strypas su metaliniu antgaliu šakutės pavidalu.Tikrinant vienas kištuko galas liečia vieno izoliatoriaus dangtelius, o kitas - gretimame. Jei ištraukus kištuko galą nuo dangtelio nekyla kibirkštis, izoliatorius sugenda. Šiuos darbus leidžiama atlikti specialiai apmokytiems elektrikams.

Tikslesnis būdas – matuoti įtampą izoliatoriuje... Izoliatoriaus strypo gale yra atrama su reguliuojamu oro tarpu. Iškrovimas pasiekiamas uždedant strypo kamštį ant metalinių izoliatorių dangtelių. Tarpo dydis rodo gedimo įtampos vertę. Pažeidimų nebuvimas rodo izoliatoriaus gedimą.

Atjungtose oro linijose, norint stebėti izoliatorių būklę, izoliacijos varža matuojama megoimetru, kurio įtampa yra 2500 V. Kiekvieno izoliatoriaus varža turi būti ne mažesnė kaip 300 megaomų.

Laidams ir izoliatoriams tvirtinti naudojama įvairi furnitūra: spaustukai, auskarai, ausytės, lopšiai ir kt. Pagrindinė jungiamųjų detalių gedimo priežastis yra korozija. Atmosferoje esant agresyviems komponentams, korozijos procesas paspartėja. Armatūra taip pat gali subyrėti dėl susiliejimo, kai izoliacinė styga persidengia.